Kartais gyvenime jaučiame, kad atėjo laikas veikti, bet atrodo, kad kažkas viduje stabdo. Iš šalies viskas atrodo aišku – žinome, ko norime, net turime planą, bet kažkodėl nepajudame iš vietos. Šis jausmas pažįstamas daugeliui. Tai – vidinis pasipriešinimas, kuris dažnai slepia giluminius ribojančius įsitikinimus.

Kaip asmeninis mentorius, dažnai matau šį konfliktą tarp sąmoningo noro ir pasąmoninio „stabdžio“. Viena mūsų dalis trokšta pokyčių, prasmės, savirealizacijos, o kita – bijo nežinomybės, atstūmimo ar nesėkmės. Ši įtampa sukuria būseną, kai žmogus lyg spaudžia du pedalus vienu metu – ir akseleratorių, ir stabdį. Rezultatas – stovime vietoje, nors viduje verda noras judėti.

Frazė „noriu, bet negaliu“ dažnai slepia įsitikinimą, kad „negalima norėti per daug“, „negalima keisti to, kas stabilu“ arba „aš dar nepakankamai geras, kad galėčiau tai turėti“. Tokie ribojantys įsitikinimai susiformuoja dar vaikystėje, per patirtis ar aplinkos lūkesčius. Jie įsirašo giliai, todėl vien logiškas mąstymas dažnai nepadeda.

Per ThetaHealing ir koučingo sesijas dirbu su šiais įsitikinimais ne paviršiuje, o šaknyje. Kartu su žmogumi ieškome, kur gimė tas pasipriešinimas, kokia emocija jį maitina ir kokia pamoka slepiasi po juo. Kai šie dalykai išryškėja, natūraliai atsiranda emocinė laisvė – vietoje įtampos atsiranda aiškumas, vietoje baimės – vidinė jėga.

Tokiu būdu asmeninis augimas tampa ne kova su savimi, o procesas, kuriame žmogus mokosi pasitikėti savo jausmais, kūnu ir intuicija. Norų realizacija tampa švelni ir natūrali – be kaltės, be įtampos, be savęs spaudimo.

Kai pradedame gyventi iš šios laisvės būsenos, „noriu“ virsta leidimu sau turėti. Nebelieka vidinio draudimo būti savimi. Atsiranda drąsa veikti, net kai visko iki galo nežinai. Ir būtent tas autentiškas veikimas tampa pagrindu naujam, prasmingam etapui gyvenime.

Kai leidžiame sau norėti, iš tiesų leidžiame sau gyventi.
Ir tai – didžiausias pokytis, kokį galime sau padovanoti.