Šiandienos socialinių tinklų pasaulyje lengva pasimesti tarp to, ką rodome, ir to, kas iš tiesų esame. Atrodo, kad pasitikėjimas savimi priklauso nuo pasiekimų, įvaizdžio ar aplinkinių nuomonės. Tačiau tikra savivertė kyla ne iš išorinių aplinkybių, o iš vidinės būsenos – iš autentiškumo ir tikėjimo, kad esi pakankamas toks, koks esi.

Daugelis žmonių, su kuriais tenka dirbti, sako, kad nors gyvenimas iš šalies atrodo tvarkingas, viduje vis tiek trūksta pasitenkinimo, gyvenimo prasmės ir ramybės. Tai ženklas, kad vidinis „aš“ nori būti išgirstas. Būtent čia prasideda asmeninis augimas – nuo noro suprasti, kas iš tiesų esi, iki drąsos gyventi pagal savo vertybes, o ne pagal aplinkos lūkesčius.

Kai žmogus atsigręžia į save, išmoksta atpažinti savo vidinius resursus – atsiveria naujas santykis su pasauliu. Atsiranda emocinis balansas, gebėjimas nebesilyginti su kitais, o matyti savo unikalų kelią. Tada pasitikėjimas savimi tampa ne poza, o natūrali būsena, iš kurios kyla veiksmai, sprendimai ir laimėjimai.

Asmeninė mentorystė šiuo keliu tampa tarsi veidrodis ir kelrodė. Ji padeda žmogui pamatyti savo vidinį potencialą, atkurti ryšį su savimi ir paleisti abejones. Kartais pakanka vieno teisingo klausimo, kad žmogus suprastų, jog atsakymai visada buvo jo viduje.

Kaip asmeninis mentorius, tikiu, kad kiekvienas žmogus turi unikalų autentiškumo kodą – savo unikalią realizacijos kombinaciją. Kai jį atrandi, savirealizacija tampa natūrali: gyvenimas įgauna kryptį, veikla prasmę, o tu pats – vidinį stuburą, ant kurio laikosi viskas.

Tikrasis pasitikėjimas savimi nėra triukas ar poza – tai būsena, kai žinai, kas esi, ir nebijai to parodyti. Kai leidžiame sau būti savimi, atsiranda laisvė, ramybė ir tikrumas. O iš to gimsta tikras ir įdomus gyvenimas.